Visi esame atsitiktinių aplinkybių, kontaktų veikiami. Negali žinoti, kas paveiks mūsų veiksmus, ir koks bus atoveiksmis. Sutiktas praeivis jums nusišypso, palinki geros dienos ir tada - netikėtas rezultatas. Viso to pradžia – ankstyvas lapkričio rytas, kai aš užuot pasilikęs šiltoje lovoje ir dar tęsęs sapnų maratoną dar neprašvitus atsiduriu mistiškoje vietoje - Kernavėje, senojoje Lietuvos sostinėje. Vaizdai nerealūs – bažnyčios, medžiai, piliakalniai - viskas giliame rūke. Tokiomis akimirkomis sakau - turiu aukso puodą. Negana to, iš miglos išnyra kunigo sutana vilkintis žmogus. Draugiškas pokalbis apie nekasdienį rūką, analoginę fotografiją, bendrus pažįstamus pasibaigia klausimu: “O gal norėtumėt surengti parodą čia, koplyčioje?”. Gal šimtą karų esu čia buvęs, bet senoji medinė koplytėlė visad būdavo užrakinta - neprieinama. Kunigas atrakina, atveria duris ir tai, ką pamatau, mane pritrenkia: seni, kelis šimtus metų prastovėję sienojai, nebyliai į manę žiūrinčios medinės šventųjų skulptūros. Jūs dar klausiate manęs ar aš noriu??? Taip, taip ir dar kartą taip!!!
Labai norėjau atspausdinti ir čia eksponuoti nuotraukas būtent iš Kernavės, bet supratau, kad šią vasarą nespėsiu. Taigi eksponavau tai, ką jau turėjau atspausdinta. Septyni darbai pavadinimu: „Kai migla nusileidžia į miestą” primena ir atkartoja tą rytą, tik Vilniuje. Nuotraukų eksponavimas sudėtingesnis - čia ne galerija su įrengta eksponavimo struktūra. Trikdyti senų sienojų irgi nesinorėjo, tai dalį rėmų nuleidau ant troselių, o kitiems padariau ant žemės pastatomą aliuminę konstrukciją. Manau, tai buvo geras sprendimas darbų eksponavimui tokiomis sąlygomis.
Kviečiu būtinai aplankyti Kernavę ir senąją medinę jos koplytėlę, ramiai čia atsisėsti ir pamąstyti, pasvajoti. Jei tai padarysite šią vasarą – rasite ir mano darbus.