Prieš keletą metų, mokydamas vaikus kaip išryškinti analoginę juostą pats nejučia grįžau prie juodai baltos analoginės fotografijos . Tai tapo tikra atsvara tai spalvotai komercinei fotografijai, kuria užsiimu kasdien. Fotografuoji tik sau, nesistengdamas kam nors įtikti, nesijaudindamas – pavyks ar ne. Tai draugiškas buvimas su kamera ir savimi. Be jokios kasdienės skubos -lėtas procesas. Kartais juostas išsiryškinu po metų, dar mėnuo praeina kol sukarpau. O tikrasis pasitenkinimas ateina ištraukus didelę nuotrauką iš fiksažo ir prilipinus ją prie sienos apžiūrėjimui. Susižavėjau panoraminėmis kameromis – jos priverčia kitaip žiūrėti į pasaulį, nei standartinės kameros – juk iš esmės mūsų regėjimas – perifrerinis. Taigi platus matymas į šonus yra prigimtinis. Peizažuose atsiranda daugiau tuščios erdvės, kuri ramina ir skatina vaizduotę. Gatvės fotografijoje leidžia sugretinti skirtingus personažus, suteikiant nuotraukai įvairių prasmių.
Nuotraukų spausdinimas analoginiu būdu, ypač didelio formato – savotiška meditacija. Begalės ekspozicinių bandymų ,ilgi išlaikymai , eksponuojant fotopopierių , visą procesą paverčia ilgu ir susikaupimo reikalaujančiu procesu . Mažiausia klaida gali sugadinti finalinį atspaudą ir tenka viską kartoti iš naujo.